Praėjusį savaitgalį stebėjau, kaip vienos futbolo grupės komentaruose per dvidešimt minučių išsivystė tikras karas. Priežastis? Vienas sirgalius parašė rezultatą su emociniu antrašu „SUTRIUŠKINIMAS”, kitas atsakė, kad tai gėda visai komandai, o trečias pridėjo tokių epitetų, kad juos cituoti čia tiesiog nepatogu. Ir tai ne pavienis atvejis — socialiniai tinklai per sporto sezonus pavirsta emocijų sąvartynu, kur žmonės pamiršta, kad kitoje ekrano puse taip pat sėdi žmogus.
Sportas visada buvo apie aistrą, bet aistra ir grubumas — dvi skirtingos kalbos. Kai norisi pasidalinti naujiena, kad tavo komanda pralaimėjo arba laimėjo, verta stabtelėti bent akimirką. Ne dėl to, kad emocijos yra blogai, o dėl to, kad būdas jomis pasidalinti nulemia, ar tavo įrašas sukels diskusiją, ar tiesiog konfliktą.
Kodėl tai svarbu apskritai
Galima paklausti — kam apie tai rašyti straipsnį, jei tai tik komentarai internete? Bet realybė tokia, kad sirgalių bendruomenės formuojasi tent socialiniuose tinkluose. Ten susipažįstame, ten diskutuojame, ten kuriame tą jausmą, kad priklausome kažkam didesniam nei tik savo sofa priešais televizorių. Ir kai ta erdvė pilna toksiškumo, žmonės tiesiog išeina — nutildo grupes, ištrina paskyras, praranda ryšį su bendruomene, kurią mylėjo.
Dešimt principų, kurie tikrai veikia
1. Rezultatą skelbk be įžeidimų priešininkams. Galima pasakyti „mūsiškiai laimėjo 3:1” nesileidžiant į replikas apie varžovų komandos „gėdą” ar „amatorius”.
2. Vengti kapslok rašymo agresyviems pareiškimams. Didžiosios raidės ekranuose skaitomos kaip šaukimas. Jei nori pabrėžti džiaugsmą — pakanka šauktuko, ne visos eilutės VISAIS DIDŽIAISIAIS.
3. Palaukti, kol praeis pirmoji emocijų banga. Ta pati mintis, parašyta minutę po baudinio pražangos ir parašyta po dešimt minučių, atrodo visiškai kitaip. Antroji versija dažniausiai protingesnė.
4. Neminėti konkrečių žaidėjų vardų neigiamame kontekste. Kritikuoti taktiką ar žaidimo eigą — normalu. Rašyti, kad „tas puolėjas yra bevertis” — jau kita kategorija, ir tai gali pasiekti paties žaidėjo akis.
5. Atskirti faktą nuo interpretacijos. „Teisėjas skyrė baudinį” yra faktas. „Teisėjas buvo nupirktas” — jau spekuliacija, kuri gali sukelti reikalą teisiškai.
6. Nesityčioti iš pralaimėjusių sirgalių. Jie jau nusiminę. Papildomas pašaipos komentaras nieko neišsprendžia, tik parodo, kad rašantysis mėgaujasi kito nusivylimu.
7. Naudoti emoji atsargiai. Vienas šypsenos ženklas po nuoširdaus sveikinimo tinka. Ironiškas šypsenos emoji po žinutės apie priešininko pralaimėjimą — jau kitas signalas.
8. Cituoti šaltinius, kai skelbi statistiką. Jei rašai apie kokį rekordą ar pasiekimą, nurodyti, iš kur ta informacija — tai parodo pagarbą tiesai, ne vien emocijai.
9. Leisti kitiems turėti kitą nuomonę. Ne visi sirgaliai mato žaidimą taip pat. Diskusija apie taktiką gali vykti be to, kad kažkas būtų pavadintas „nesupratinguoliu”.
10. Atsiprašyti, jei įžeidei — netyčia ar tyčia. Skamba paprastai, bet retai kas tai daro. Trumpas „atsiprašau, per emocijas parašiau ne taip” gali nuraminti visą gijos toną.
Kai kamuolys jau sustojo, o žodžiai vis dar skrieja
Sportas baigiasi teisėjo švilpuku, bet komentarų sekcija gyvena savo gyvenimą valandų valandas, kartais dienas. Tas skirtumas tarp aikštės ir ekrano yra svarbus — aikštėje emocijos išsilieja per prakaitą ir šauksmus, o internete jos virsta tekstu, kurį skaitys nepažįstami žmonės, gal net paties žaidėjo šeima. Kultūringas bendravimas nereiškia, kad turi nutylėti savo aistrą ar apsimesti abejingu. Tiesiog reikia prisiminti, kad kita pusė ekrano — irgi sirgalys, kuris tą pačią akimirką jaučia lygiai tokias pačias emocijas, tik iš kitos pusės. Ir jei pavyks tą suprasti, gal kitą kartą po pralaimėjimo grupėje bus mažiau įžeidimų, o daugiau pokalbio apie tai, kas iš tiesų vyko aikštėje.
