Atsisėdi vakare prie kompiuterio, atsiverti transporto portalo komentarų skiltį po naujiena apie kryžkelėje sustojusį automobilį ant pėsčiųjų perėjos, ir supranti — čia jau seniai nebe apie eismo taisykles. Čia apie tai, kas kam ką pasakys ir kaip smarkiai. Ironiška, kad būtent tokioje aplinkoje kažkas sugalvojo temą „kaip mandagiai pranešti apie pažeidimus”. Lyg mandagumas būtų technikos klausimas, kurį galima išspręsti sąrašėliu patarimų.
Mandagumas kaip fasadas
Realybė tokia, kad dauguma pranešimų apie pažeidimus internete nėra rašomi tam, kad kažkas pasitaisytų. Jie rašomi tam, kad autorius pasijustų teisus. Tas skirtumas — esminis, ir jokie „prašau” ar „ačiū už supratimą” jo nepaslėps. Galima parašyti tekstą su visais mandagumo ženklais, bet jeigu jo tikslas — sugėdinti, o ne informuoti, rezultatas bus toks pat priešiškas, kaip ir tiesmukas keiksmažodis.
Todėl pirmas dalykas, kurį verta pripažinti sau pačiam prieš rašant — kodėl apskritai to imiesi. Ar nori, kad situacija pasikeistų, ar tiesiog nori išlieti pyktį saugiu, socialiai priimtinu būdu. Antrasis variantas pasitaiko dažniau, nei norėtųsi prisipažinti.
Faktai vietoj emocijų — gražus šūkis, sunkiai įgyvendinamas
Visi žino patarimą: rašyk konkrečiai, nurodyk vietą, laiką, valstybinį numerį, venk vertinamųjų epitetų. Teorijoje puikiai skamba. Praktiškai — žmogus, kuris ką tik matė, kaip vairuotojas ignoruoja perėją su vaikais, sunkiai suras jėgų rašyti sausą protokolą. Emocija ir yra ta jėga, kuri apskritai priverčia sėsti ir parašyti pranešimą. Reikalauti visiško neutralumo — tas pats, kas reikalauti, kad žmogus, matęs avariją, aprašytų ją kaip buhalterinę ataskaitą.
Kita vertus, be tų faktų pranešimas tampa bevertis. Lieka tik emocinis triukšmas, kurį portalo administratoriai ar kiti vartotojai tiesiog nuskaito ir pamiršta. Taigi kompromisas — leisti sau jausti pyktį, bet nepaversti jo vieninteliu turiniu.
Kodėl portalai patys prisideda prie chaoso
Nesąžininga būtų kaltę suversti vien vartotojams. Dauguma transporto portalų neturi jokios aiškios sistemos, kaip tokie pranešimai turėtų atrodyti. Nėra formos, nėra moderavimo taisyklių, nėra net minimalaus filtro, kuris atskirtų informatyvų signalą nuo asmeninio susidorojimo. Vietoj to — komentarų juosta, kurioje viskas maišosi krūvon: nuotrauka su neryškiu numeriu, trys keiksmažodžiai ir vienas bandymas paaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko.
Jeigu platforma pati nesukuria struktūros, kaip toks pranešimas turėtų atrodyti, keista tikėtis, kad vartotojai patys ją susikurs iš gero būdo. Žmonės elgiasi taip, kaip leidžia aplinka. O dabartinė aplinka leidžia beveik viską.
Tas nejaukus dvigubas standartas
Įdomiausia dalis — kai apie „kultūringą bendravimą” kalba tie patys žmonės, kurie patys, susidūrę su nesąžiningu vairuotoju gyvai, elgiasi visai kitaip. Ekrano atstumas suteikia drąsos reikalauti iš kitų mandagumo, kurio pats nesugebėtum parodyti akis į akį. Tai nėra nei blogai, nei gerai — tiesiog verta tai pastebėti, prieš rašant dar vieną pamokymą apie „kultūringą internetinį elgesį”.
Vietoj gražaus sakinio apie vieningumą kelyje
Nesinori baigti fraze apie tai, kad „visi esame vienoje gatvėje” — tai skambėtų kaip reklaminis šūkis, o ne kaip realybė. Tikrasis klausimas ne tai, kaip mandagiai parašyti apie pažeidimą, o ar apskritai verta rašyti viešai, jeigu tikslas — pakeisti elgesį, o ne surinkti patinkymus po komentaru. Kartais efektyviausias „mandagumas” yra tiesiog nutylėjimas ir pranešimas tiesiogiai atsakingoms institucijoms, be publikos, be spektaklio. Transporto portalai gali likti diskusijų vieta, bet apsimesti, kad jie taps kultūringo bendravimo mokykla — tai jau savęs apgaudinėjimas.
