Skaitmeninis triukšmas ir popieriaus ramybė
Kol visa Europa skuba skelbti spausdintinės žiniasklaidos mirtį, Lietuvoje kažkas keisto vyksta bibliotekose, kavinėse ir senų žmonių virtuvėse – ten vis dar šnarėja laikraščių puslapiai. Ir ne tik pas senelius. Sociologai, kurie tikėjosi rasti aiškų atsakymą, kodėl taip yra, rado kažką kur kas sudėtingesnio.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto tyrėjai 2023 metais apklausė daugiau nei 1 200 respondentų iš skirtingų Lietuvos regionų. Rezultatai, švelniai tariant, nustebino: net 34 procentai 25–44 metų amžiaus grupės žmonių teigė reguliariai skaitantys bent vieną popierinį leidinį. Ne kartą per metus. Reguliariai.
Tai ne nostalgija – tai kažkas kita
Lengva paaiškinti, kodėl 70-mečiai perka „Lietuvos rytą” – įprotis, rutina, gal net baimė prarasti ryšį su pasauliu be ekrano. Bet kodėl tai daro trisdešimtmečiai, kurie telefoną išsitraukia greičiau nei atsidaro akys ryte?
Sociologė Rasa Mockutė, tyrusi medijų vartojimo įpročius, sako, kad čia veikia tai, ką ji vadina „informacinio nuovargio atoveiksmiu”. Žmonės, kurie dieną praleidžia skrolindami, vakare ieško kažko, kas nesibaigia. Laikraštis turi pradžią ir pabaigą. Jis neišsiunčia pranešimų. Jis nesiūlo dar vieno straipsnio.
„Mes manėme, kad skaitmeninis turinys laimės dėl greičio ir patogumo. Bet pamiršome, kad patogumas ir ramybė – skirtingi dalykai”, – sako Mockutė.
Regionai meta iššūkį sostinės logikai
Dar vienas netikėtas atradimas – geografija. Vilnius, kaip ir tikėtasi, rodo mažiausią popierinės spaudos vartojimą. Bet Kaunas, Klaipėda ir ypač mažesni regioniniai centrai – Panevėžys, Šiauliai – rodo stabilius ar net augančius skaitymo rodiklius.
Regioniniai laikraščiai, tokie kaip „Santarvė” ar „Šiaulių kraštas”, išlaikė lojalią auditoriją ne todėl, kad yra geresni už portalus. O todėl, kad rašo apie tai, ko portalai nerašo – apie konkretų mišką, konkretų merą, konkretų skandalą konkrečiame rajone. Algoritmas to nepasiūlys.
Tai primena seną žurnalistikos tiesą, kurią skaitmeninė era bandė užmiršti: žmonėms rūpi jų vieta. Ne abstrakti „Lietuva”, o jų gatvė, jų miestas, jų kaimynas.
Kai statistika tampa veidrodžiu
Žinoma, būtų naivu teigti, kad viskas gerai. Bendras tiražas per dešimt metų krito maždaug 40 procentų. Kai kurie leidiniai išgyvena tik dėl prenumeratos modelių ar savivaldybių paramos, kuri pati savaime kelia žurnalistinės nepriklausomybės klausimų.
Bet skaičiai slepia niuansą. Tie, kurie skaito, skaito atidžiau. Tyrimai rodo, kad popierinės spaudos skaitytojai praleidžia su vienu straipsniu vidutiniškai tris kartus daugiau laiko nei skaitydami tą patį tekstą ekrane. Mažiau skaitytojų, bet gilesnis skaitymas – tai jau kitas pokalbis apie žiniasklaidos kokybę.
Gal klausimas nėra „ar popierinė spauda išgyvens”. Gal klausimas yra „kam ji išgyvena ir kodėl jiems tai svarbu”. O atsakymas, kaip rodo sociologų darbas, yra paprastesnis ir žmogiškesnis nei bet koks algoritmas: žmonės nori informacijos, kuri nesisuka aplink juos kaip ratas, o tiesiog – sustoja.
