Kultūrinės naujienos – ne toks nekaltas žanras, kaip atrodo
Kultūrinės naujienos daugeliui atrodo saugus uostas – čia nėra politikos purvo, ekonominių krizių ar karo pranešimų. Čia kalbama apie filmus, knygas, parodas, muzikos albumus. Kas čia gali būti ne taip? Tiesą sakant – labai daug kas.
Kultūrinė žurnalistika Lietuvoje (ir ne tik) jau seniai nustojo būti kritine erdve ir tapo kažkuo panašiu į pratęstą reklaminį skyrių. Recenzija virto anotacija. Interviu – viešųjų ryšių produktu. O skaitytojas, kuris tikisi sužinoti, ar verta leisti savo laiką ir pinigus konkrečiam kultūros renginiui ar kūriniui, gauna gražiai supakuotą tuštybę.
Kas iš tikrųjų slepiasi už „kultūrinio įvykio”
Pirmiausia reikia suprasti vieną paprastą dalyką: dauguma kultūrinių naujienų atsiranda ne todėl, kad redakcija nusprendė, jog tema svarbi. Jos atsiranda todėl, kad kažkas – leidykla, teatro agentūra, festivalio organizatoriai – išsiuntė pranešimą spaudai. Ir tas pranešimas, dažnai su minimaliomis korekcijomis, tampa straipsniu.
Tai nėra sąmokslo teorija. Tai tiesiog ekonominė realybė: kultūros skyriai paprastai yra mažiausiai finansuojami, žurnalistai dirba su keliais projektais vienu metu, o laiko gilesnei analizei tiesiog nėra. Rezultatas – tekstai, kurie informuoja apie egzistavimą, bet nieko nepasako apie vertę.
Dar vienas dalykas, apie kurį retai kalbama atvirai – reklaminiai ryšiai. Leidinys, kuris reguliariai gauna reklamą iš tam tikro teatro ar leidyklos, vargu ar leis sau rašyti neigiamai apie to teatro premjerą ar tos leidyklos naują knygą. Tai ne korupcija tiesiogine prasme – tai tiesiog sistema, kurioje visi supranta taisykles ir jų laikosi tyliai.
Kaip atpažinti turinį, kuris jus valdo
Yra keletas ženklų, kurie turėtų įjungti kritinį mąstymą. Pirmas – kai straipsnyje nėra nė vienos neigiamos ar abejojančios pastabos. Joks kūrinys nėra tobulas, joks renginys nepraeina be problemų. Jei tekstas skamba kaip himnas – greičiausiai ir yra himnas.
Antras ženklas – kai cituojami tik kūrėjai arba organizatoriai. Kur kritikai? Kur žiūrovai? Kur nepriklausoma perspektyva? Jei visi kalbantieji yra suinteresuoti teigiamu įvaizdžiu, tai nėra žurnalistika – tai yra dokumentuotas savęs liaupsimas.
Trečias, ir galbūt subtiliausias ženklas – kai „kultūrinis įvykis” pristatomas kaip neišvengiamas ir visuotinai svarbus. „Visi kalba apie…”, „Šį sezoną privaloma pamatyti…” – šie formuluotimai ne informuoja, o formuoja. Jie kuria socialinį spaudimą, o ne kultūrinį kontekstą.
Algoritmai kaip kultūros redaktoriai
Dar viena problema, apie kurią žiniasklaida pati sau nelabai nori kalbėti – tai, kaip skaitmeninė aplinka keičia kultūrinės žurnalistikos logiką. Straipsniai apie populiarius serialus, virusinius albumus ar skandalingus menininkus gauna daugiau paspaudimų. Tai reiškia daugiau reklamos pajamų. Tai reiškia, kad redakcija skatina rašyti apie tai, kas jau populiaru – ne apie tai, kas verta dėmesio.
Taip susidaro uždaras ratas: populiaru tai, apie ką rašoma; rašoma apie tai, kas populiaru. Mažesnės, nepriklausomos, eksperimentinės kultūros formos lieka paraštėse ne todėl, kad jos blogos – o todėl, kad jos neduoda klikų.
Tai, ko jums niekas nepasakys atvirai – ir ką su tuo daryti
Kultūrinė žurnalistika galėtų būti viena svarbiausių viešojo diskurso dalių – erdvė, kurioje svarstoma, ką mes kaip visuomenė vertiname, ko ieškome, ko bijome. Vietoj to ji dažnai tampa skelbimų lenta su geresniais sakiniais.
Bet tai nereiškia, kad reikia nustoti skaityti. Reikia skaityti kitaip. Kai matote kultūrinę naujieną, klauskite: kas čia kalba ir kodėl? Kas finansuoja šį leidinį? Ar yra alternatyvių balsų? Ar autorius turi nuomonę, ar tik perpasakoja? Šie klausimai nereikalauja paranojijos – jie reikalauja elementaraus pilietiško budrumo.
Geriausias dalykas, kurį galite padaryti – diversifikuoti šaltinius. Ieškokite nepriklausomų recenzentų, skaitykite kritinius balsus, net jei jie nemalonūs. Kultūra yra per daug svarbi, kad ją patikėtume tik tiems, kuriems naudinga, jog jūs ją mylėtumėte aklinai ir be klausimų.
