Kai „objektyvumas” yra tik kitas žodis rinkodarai
Prisipažinsiu – ilgą laiką skaičiau kultūrines naujienas kaip kvailys. Matydavau antraštę apie naują filmą ar knygą, perskaičiau, ir galvodavau, kad dabar žinau, kas vyksta kultūros pasaulyje. Bet kuo daugiau laiko praleidžiu stebėdamas, kaip tos naujienos gaminamos, tuo labiau suprantu, kad dažnai skaitome ne žurnalistiką – skaitome gerai paslėptą reklaminį tekstą.
Tai ne sąmokslo teorija. Tai tiesiog verslo modelis.
Kodėl recenzija gali būti ne recenzija
Štai paprastas pavyzdys. Didelis leidyklos pavadinimas išleidžia knygą. Ta pati leidykla perka reklamą portale. Portalas rašo „recenziją”. Recenzija yra… šilta. Sutapimas? Galbūt. Bet tokių sutapimų būna labai daug.
Kultūrinės žurnalistikos problema yra ta, kad ji gyvena iš tų pačių žmonių, apie kuriuos rašo. Kino kritikai gauna nemokamus bilietus į premjeras. Knygų recenzentai gauna egzempliorius iš leidyklų. Muzikos žurnalistai keliauja į koncertus leidėjų sąskaita. Niekas to neslėpia – bet niekas apie tai ir neklausia.
Ir čia dar ne viskas. Yra dar vienas dalykas, apie kurį kalbama dar mažiau – tai, ką aš vadinu tylėjimo kultūra. Kai kurių dalykų tiesiog nerašoma, nes tai sugadintų santykius su šaltiniu. Žurnalistas, parašęs per aštrią recenziją apie įtakingo režisieriaus filmą, kitą kartą gali negauti interviu. O interviu – tai turinys. O turinys – tai klikų. O klikai – tai pinigai.
Kaip atpažinti, kad kažkas ne taip
Yra keletas ženklų, kuriuos išmokau pastebėti. Pirmas – laiko sutapimas. Jei straipsnis apie menininką pasirodo lygiai tada, kai jis išleidžia albumą ar knygą – tai ne atsitiktinumas. Tai koordinuota kampanija. Pats savaime tai nėra blogai, bet reikia tai suprasti skaitant.
Antras ženklas – citatos be konteksto. „Kritikas X sako, kad tai geriausias filmas per dešimtmetį.” Gerai, bet kas tas kritikas X? Kur jis tai pasakė? Ar jis apskritai žiūrėjo filmą, ar tik gavo apmokamą kelionę į pristatymą Kanų?
Trečias – negatyvios informacijos nebuvimas. Jei straipsnis apie kultūros renginį ar kūrinį neturi nė vieno kritinio pastebėjimo – tai labai keista. Tobulų dalykų nebūna. Jei visi vien giria, kažkas nutylima.
Žiniasklaida nėra bloga – ji tiesiog yra, kokia yra
Čia svarbu nepasiduoti cinizmui. Kultūrinė žurnalistika nėra vienas didelis melas. Yra puikių kritikų, kurie rašo sąžiningai ir rizikuoja santykiais dėl tiesos. Yra portalų, kurie tikrai stengiasi išlaikyti nepriklausomybę. Bet sistema, kurioje jie dirba, sukuria tam tikras paskatas – ir tos paskatos ne visada veda link objektyvumo.
Problema ne ta, kad žurnalistai yra blogi žmonės. Problema ta, kad sistema juos stumia tam tikra kryptimi, ir mes, skaitytojai, dažnai to net nepastebime.
Tai ką – nustoti skaityti?
Ne. Bet pradėti skaityti kitaip – tikrai. Kai skaitau kultūrinę naujieną, dabar visada klausiu savęs: kam tai naudinga? Kas finansuoja šį leidinį? Ar šis žurnalistas turi ryšių su tuo, apie ką rašo? Ar straipsnis pasirodė „per daug laiku”?
Taip pat verta ieškoti mažesnių, nepriklausomų balsų – žmonių, kurie rašo be didelių redakcijų spaudimo, kurie neturi ko prarasti sakydami tiesą. Jie dažnai neturi tokios auditorijos, bet turi kažką svarbesnio – laisvę.
Galiausiai – pasitikėk savo reakcija. Jei perskaičius recenziją jauti, kad kažkas per daug gražu, kad būtų tiesa – galbūt taip ir yra. Kultūra yra sudėtinga, prieštaringa, kartais nepatogi. Straipsnis, kuris to neatspindi, greičiausiai atspindi ką nors kita.
Vietoj pabaigos: apie skaitymą kaip savigynos meną
Skaityti tarp eilučių – tai ne paranoja ir ne cinizmas. Tai tiesiog suaugusiojo požiūris į informaciją. Kultūrinės naujienos gali būti nuostabios – jos gali atverti naujus kūrinius, supažindinti su idėjomis, apie kurias niekada nebūtum pagalvojęs. Bet tik tada, kai jas skaitai su šiek tiek sveiko skepticizmo.
Žiniasklaida nesako viso to, ką žino – ne visada iš blogos valios, bet dažnai dėl to, kad sistema taip veikia. O mūsų, skaitytojų, darbas – ne tikėti viskuo, kas parašyta, bet ir ne atmesti viską kaip melą. Darbas yra klausinėti. Ir tai, beje, yra gana įdomus darbas.
