Spauda kaip kultūros formuotojas – tai, ką praradome
Dar prieš du dešimtmečius kultūros suvokimas formavosi lėtai. Žmonės skaitė laikraščius, žurnalus, knygų recenzijas – ir turėjo laiko apmąstyti, ką perskaitė. Redaktoriai sprendė, kas svarbu, žurnalistai aiškino kontekstą, o skaitytojas galėjo pasitikėti, kad informacija buvo bent kiek patikrinta. Tai nebuvo tobula sistema – ji turėjo savų šališkumų ir apribojimų – bet ji suteikė tam tikrą stabilumą. Kultūra buvo kažkas, ką reikėjo suprasti, o ne tiesiog suvartoti.
Skaitmeninė žiniasklaida tą stabilumą sugriovė. Ne iš karto ir ne visiškai, bet sistemingai. Pirmiausia atsirado greitis – naujienos pradėjo keliauti greičiau nei žurnalistai spėjo jas patikrinti. Paskui atsirado begalinis turinys – kiekvienas galėjo rašyti, filmuoti, komentuoti. Tai buvo demokratizacija, ir iš dalies – tikrai gera žinia. Bet kartu su ja atėjo ir chaosas.
Algoritmai nusprendžia, ką laikome svarbu
Šiandien didžioji dalis žmonių kultūrinę informaciją gauna per socialinių tinklų algoritmus. „YouTube” rekomenduoja, ką žiūrėti. „Spotify” siūlo, ko klausytis. „TikTok” sprendžia, kuris menininkas taps populiarus per naktį, o kuris – ne. Tai nėra neutralūs sprendimai. Algoritmai optimizuoti pagal įsitraukimą – tai reiškia, kad jie stumia turinį, kuris sukelia stiprias emocijas, sukuria priklausomybę, verčia grįžti dar kartą.
Kultūra tokioje aplinkoje tampa trumpalaikė. Dainos, filmai, knygos – viskas egzistuoja trumpo dėmesio cikluose. Kažkas tampa „viraliu”, sulaukia milžiniško dėmesio, o po savaitės – jau pamiršta. Tai keičia ne tik tai, ką vartojame, bet ir tai, kaip apie kultūrą galvojame. Ji tampa ne kažkuo, kas turi ilgalaikę vertę, o kažkuo, kas turi būti aktualu dabar.
Tyrimai rodo, kad žmonės vis rečiau skaito ilgus tekstus – ne todėl, kad tapo kvailesni, o todėl, kad jų dėmesys nuolat pertraukiamas. Vidutinis laiko tarpas, kurį skaitytojas praleidžia prie straipsnio internete, siekia apie 15 sekundžių. Tai nieko gero nereiškia sudėtingoms kultūrinėms diskusijoms.
Burbulai ir kultūrinė fragmentacija
Kita problema – filtravimo burbulai. Algoritmai rodo tai, kas atitinka jau turimus įsitikinimus ir pomėgius. Tai reiškia, kad žmonės, augę toje pačioje šalyje, gali gyventi visiškai skirtingose kultūrinėse realybėse. Vienas žmogus seka avangardinio meno scenas, kitas – tradicinę liaudies kultūrą, trečias – K-pop. Ir visi trys mano, kad jų kultūrinis pasaulis yra „normalus”.
Tai nėra vien blogai – kultūrinė įvairovė yra vertinga. Bet kai nėra bendros erdvės, kur šios kultūros susitiktų ir diskutuotų, visuomenė fragmentuojasi. Sunku kalbėti apie bendras vertybes ar bendrus kultūrinius patyrimusm kai kiekvienas gyvena savo turinio burbule.
Bet yra ir kita pusė
Būtų nesąžininga nepasakyti, kad skaitmeninė žiniasklaida atnešė ir tikros naudos. Mažos kultūros – tarp jų ir lietuvių – dabar gali pasiekti pasaulinę auditoriją. Nepriklausomi menininkai gali kurti ir platinti savo darbus be leidyklų ar televizijų vartų. Žmonės, kurie anksčiau niekada nebūtų susipažinę su Japonijos kino klasika ar Vakarų Afrikos muzika, dabar turi prie to prieigą per kelis paspaudimus.
Skaitmeninė aplinka taip pat leido atsirasti naujoms kultūros formoms – podkastams, internetiniams serialams, interaktyvioms istorijoms. Tai nėra prastesnės kultūros formos, jos tiesiog kitokios. Klausimas – ar mes sugebame jas suvokti kritiškai, ar tiesiog vartojame.
Ką su tuo daryti – keli nepatogūs klausimai
Skaitmeninė žiniasklaida kultūros suvokimą pakeitė fundamentaliai – ir šio proceso atgal nebesuksi. Spausdinto žodžio era negrįš, o algoritmai niekur nedings. Bet tai nereiškia, kad turime pasyviai priimti viską, ką mums siūlo platformos.
Verta klausti: kas kontroliuoja tai, ką matome? Kieno interesais veikia algoritmai? Ar mes patys renkamės kultūrą, ar ji renkama už mus? Šie klausimai nėra akademiniai – jie liečia tai, kaip formuojasi mūsų tapatybė, vertybės ir supratimas apie pasaulį. Kultūra visada buvo galios klausimas, tik dabar ta galia perėjo iš redaktorių rankų į serverių sales. Ir daugelis to net nepastebi.
